Pranašo Zacharijo knygoje skaitome apie būsimojo Karaliaus žengimą į Jeruzalę: „Didžiai džiūgauk, Siono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina,- jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio. Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, jis skelbs taiką tautoms“ (Zak 9, 9-10).
Evangelistas Matas, aprašydamas Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, pabrėžia, kad išsipildė šio pranašo žodžiai. Mesijas žengia į šventąjį miestą Jeruzalę ne kovos vežime, kurį traukia žirgai, bet ant asilaičio, simbolizuojančio, kad šis karalius ruošiasi ne kariauti, bet nešti taiką, ne pavergti žmones, bet juos išlaisvinti.
Jeruzalės žmonės plačiai kalbėjo apie Jėzaus stebuklus, o žinia apie Lozoriaus prikėlimą iš mirties žaibiškai sklido tarp Jeruzalės gyventojų, todėl nestebėtina, kad Jėzui jojant į Jeruzalę, minia vis didėjo, o jos entuziazmas liejosi per kraštus. Žmonės tiesė ant kelio drabužius ir medžių šakas ir šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana dangaus aukštybėse!“ (Mt 21,10). Žmonės Jėzų pasitiko ir sveikino, kaip Mesiją
Jėzus priėmė minios reiškiamą pagarbą, nes žmonių šūksniuose skambėjo išpažįstamas jų tikėjimas, kad Jėzus yra jų laukiamasis Mesijas.
Evangelistas nieko nekalba apie tai, ką tuo metu, kai minia reiškė didžiausią pagarbą, žengdamas į Jeruzalę, mąstė Jėzus. Jėzus žinojo, kuo pasibaigs šis triumfališkas įžengimas į Jeruzalę. Jo dieviškas žvilgsnis matė, kad greitai ši minia šauks: „Ant kryžiaus jį!“.
Todėl Bažnyčia Verbų sekmadienio liturgijoje nesusitelkia tik į triumfališką Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, bet Mišiose skaito apaštalo Pauliaus laišką, kuriame glaustai nusakomas Jėzaus kančios kelias: „Kristus Jėzus <...> apiplėšė pats save, prisiimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones <...> jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2,7-8). O po to skaitomas Jėzaus kančios pasakojimas nuo Paskutinės Vakarienės iki mirties ant kryžiaus.
Kristaus kančios aprašyme detaliai pasakojama, ką reiškė šis Jėzaus nusižeminimas ir klusnumas iki mirties ant kryžiaus. Vienas mokinys išduoda savo Mokytoja, kitas, kuriam buvo pažadėta pagrindinė misija Bažnyčioje, tris kartus išsigina, o likusieji mokiniai išsibėgioja. Po kryžiumi lieka tik motina Marija ir apaštalas Jonas. Minia staiga tarsi užmiršta, ką Jėzus kalbėjo ir darė ir klusniai skanduoja Jėzaus priešų šūkius.
Visais laikais minios elgesys yra panašus – plaukti pasroviui ir mąstyti tik apie save. Jėzaus mokinys, kas jis bebūtų – kunigas, vienuolis ar pasaulietis – niekuomet nebus minios žmogus, bet Dievui padedant bandys daryti ir tai, kas sunku, ką mes vadiname kryžiaus našta.
Negalima nesižavėti būsimo palaimintojo vysk. Teofiliaus Matulionio elgesiu. Jis visuomet ramiai, bet tvirtai stovėjo Jėzaus pusėje. Tuo metu daugelis svyravo, daugelis, net dvasiškių, darė nedovanotinų klaidų, bet vysk. Teofilius tvirtai laikėsi Jėzaus rankos.
Dievo žodis beldžiasi į kiekvieno mūsų širdį su klausimu: su kuo tu eini per gyvenimą?
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
